Romantines eiles.

Aš pasiilgau tavo akių.. negaliu gyvent be jų..
tu pasiilgai tų bučinių.. nuo kurių mes skrendam abu…
aš pasiilgau žodžių šiltų.. tų kuriuos kartoji tu..
tu pasiilgai rankų švelnių – kai būnam kartu…

Ateik, Tavęs labiausiai pasiilgau. Tarytum šiandien supratau – myliu .
Ateik! Vėl mano skruostus ašara suvilgo. Vėl aš vienas kenčiu.

nejokinga, reikia rasyti o ne . . . .

Tau gal nejuokinga...

Tik cia pyktis nepradekim . ..

Nepradėkim..
Aš tik parašiau ir jau negalima..

Kažkur tarp žemės ir dangaus. Kažkur tarp saulės ir tamsaus mėnulio. Kažkur tarp paprasto žmogaus. Yra tas didis žodis meilė. Ir kiek tas žodis mums brangus? Ka reiškia pasakyti myliu? Gal tai tik išmislas klaikus? O gal jinai atstoja viską? Kodėl jei myli tai kenti? Iš kur tiek klausimų tam žmogui kyla? Iš kur ta širdgėla baisi? Ji gali pražudyti sielą. Bet vistik meilė ji yra!!! Tas paprastas,kartu ir didis žodis! Bet kas nemyli! Viso to suprast negali!

Bliąą.
Smailūū nemačiusos.
: d

Nu

Tai aišku, kieti smailai

Vilnius – Kaunas – nieks negaunas… Aš lekiu, nukrito balnas. Kaip norėčiau lėkt greičiau, pamatyt Tave skubiau!

Noreciau uzmigti,bet as negaliu..
Noreciau numirti,bet as negaliu..
Kodel as kenciu? Kodel as liudziu?
Gal vis del to tave dar myliu?

Bet tai neteisinga yra istikru..
Juk metai praejo ir tiek daug dienu..
Skaudu prisiminti,kad buvom kartu..
Skaudu net istarti tavo varda balsu..

Nenoriu myleti daugiau as taves..
Nenoriu net buti tavam glebyje..
Tik noriu laiminga as but visada..
Ir jausti,kad visad esu mylima..

Tu iseini,
Palieki mane verkiancia sirdimi..
Tu iseini
Ir pasakai man amziams "ate"..

Nu ir iseik,
As pasiliksiu viena..
Nu ir palik,
Mane verkiancia viena..

As isgyvensiu ir be taves,
Nors tai bus nelengva..
As isgyvensiu tik tam,
Kad pamatytum mane dar ne karta..

Netikėk vėju – jis pažada ir negrįžta... Netikėk žiogų daina – ji per daug nerūpestinga. Netikėk medžių žydėjimu – jis laikinas ir trumpas. Tikėk meile, draugyste, tikėk tuo kas amžina!

Tavo vardas gražesnis už saulę ir už tūkstančius aukso žvaigždžių Tavo vardas man vienas pasaulyje, Kurį aš taip širdy branginu...

Tikėk, kad vietoj stovi saulė. Tikėk, kad žvaigždės – ne liepsna. Tikėk jog tiesa – tai apgaulė, Bet mano meile Tau - amžina!!!

Mėnulis pašvietė pro langą Į tavo spindinčias akis, Tau savo širdį dovanoju... Tešviečia ji tau per naktis!

Mūsų keliai netyčia susitiko, Mums buvo pakeliui ir ėjome kartu man buvo gera eit rytojaus pasitikti Kada šalia manęs ėjai ir tu. Mes ėjom ten kur vedė mūs likimas... Tave aš pamilau, tik vieną iš visų... O ką žada ateitis, to niekas dar nežino, Gal tikrai ne veltui susitikom - aš ir tu?

Pajausk, tavęs kažkas be galo laukia, Ir ten kur nėra tavęs nyku, Nežydi sodai ir laivai neplaukia, Už horizontų mėlynų. Kur nėra tavęs ten bijo paukščiai skristi, Sustoja upės, skeldėja kalnai, Pasvyra paukštis pasiruošęs skristi Suakmenėja išskleisti sparnai...

Grazu ane?